1. Didelės apimties žalios naftos talpyklų projektavimo rizikos analizė
1.1 Žalios naftos pavojų analizė
Žalia nafta yra A ir B klasės degus skystis, kuris yra labai degus; Sprogumo ribinis diapazonas yra siauras, tačiau vertė yra maža, o tai turi tam tikrą sprogimo pavojų, o tuo pačiu gesinant gaisrą ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nežymiam žalios naftos užvirimui ir perpildymui.
1.2 Gaisro ir sprogimo pavojaus priežasčių analizė
Žalios naftos savybės lemia gaisro ir sprogimo riziką, kuri yra pagrindinis ir svarbiausias rizikos veiksnys didelėms žalios naftos talpykloms. Trys būtinos sąlygos gaisrui kilti: užsiliepsnojimo šaltinis, degios medžiagos ir oras.
Uždegimo šaltinių problema iš esmės sprendžiama stiprinant kontrolę, o degiųjų medžiagų nuotėkio problemai reikėtų užkirsti kelią ir ją kontroliuoti rezervuaro projektavimo procese.
Išsiliejusi žalia nafta kontaktuoja su oru, t.y. yra degi medžiaga. Žalios naftos nuotėkis dažniau pasitaiko sandėliavimo ir transportavimo metu, daugiausia įskaitant alyvos nutekėjimą iš rezervuarų, nusausinimą, alyvos nutekėjimą per įrangą, vamzdynus ir vožtuvus bei naftos ir dujų išgaravimą dėl prasto sandarinimo, taip pat yra labai didelių nuotėkių tikimybė. pvz., bako dugno atidarymas ir suvirinimo siūlės įtrūkimai, plaukiojančios plokštės dugno nuleidimas ir kt.
Korozija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių nuotėkių atsiradimą. Namuose ir užsienyje buvo daug alyvos nutekėjimų, kuriuos sukėlė korozija alyvos bako apačioje. Preliminarūs žalios naftos rezervuaro korozijos tyrimo rezultatai rodo, kad bako dugno korozija yra stipri, o didžioji jos dalis yra taškinė korozija, kuri daugiausia atsiranda karščio paveiktoje suvirinimo, įdubimo ir deformacijos zonoje, o vėliau – korozija. bako viršaus, kuri yra nelygi ir sudėtinga korozija, kurią lydi poringumas, o bako sienelės korozija yra lengva, ir tai yra vienoda taškinė korozija, kuri daugiausia atsiranda alyvos-vandens ir alyvos-oro sąsajose. Palyginimui, išorinė korozija rezervuaro apačioje yra stipresnė, daugiausia toje pusėje, kur krašto plokštė susilieja su žiedinės sijos pamatu.
Plaukiojančios plokštės užliejimo avarija yra viena iš rimtų ir pavojingų įrangos avarijų, kuri yra tabu gaminant ir eksploatuojant plūduriuojančių stogų alyvos rezervuarus. Viena vertus, tokių nelaimingų atsitikimų įvykimas atspindi rimtus projektavimo, statybos, valdymo ir kt. trūkumus, kita vertus, dėl to nutekės dideli žalios naftos kiekiai, smarkiai paveiks gamybą, užterš aplinką ir sukurs gaisro pavojus.
2 Pagrindiniai saugos klausimai projektuojant didelius žalios naftos rezervuarus ir atsakomąsias priemones
2.1 Pamatai ir rezervuarų pamatai
Cisternų pamatų inžinerija ir rezervuaro pamatų projektavimas yra pagrindinės garantijos, užtikrinančios saugų didelių talpyklų eksploatavimą. Pagal naftos chemijos pramonės standartą [2], renkantis projekto vietą, būtina atlikti geotechninius tyrimus, atskirai išsiaiškinti situaciją dėl bendrojo pagrindo, minkšto grunto pamato, kalno pamato ir specialaus grunto pamato, taip pat pasiūlyti tinkamus pamatų apdorojimo metodus ir tuo pačiu metu turi būti atliktas aikštelės ir pamatų seisminio poveikio vertinimas, kad būtų išvengta įvairių minkštų ir kietų pamatų statybos ant pamatų ar aktyvių geologinių lūžių zonų įtakos zona.
Įprastos rezervuaro pamatų formos apima žiedinės sienelės (sijos) tipą, išorinės žiedinės sienelės (sijos) tipą ir šlaito apsaugos tipą. Atranka turi būti atliekama atsižvelgiant į geologines sąlygas. Rezervuaro pamatas turi būti pakankamai stabilus, vienodas ir pakankamai tvirtas plokštumoje, konstrukcinis pamato tvirtumas tiesiai po rezervuaro sienele turi būti sustiprintas, pamato pagrindas, laikantis dugno plokštę, turi būti lankstus, kad sugertų suvirinimo deformacijas, rekomenduojama įrengti neperšlampamą alyvos barjerą ir alyvos nuotėkio signalinį vamzdį, o atstumas tarp gruntinio vandens lygio ir viršutinio pamato paviršiaus turi būti ne mažesnis už aukštį, kurį gali pasiekti kapiliarinis vanduo (dažniausiai 2 m).
